Mokinys vidury pamokos išsitraukia sumuštinį ir pradeda valgyti. Tėveliai nuotolinės pamokos metu užsipuola dėl netinkamo dėstymo. Atsakomybė už ukrainiečių lavinimą. Nauji reikalavimai be pagalbos, virškrūviai be papildomo atlygio. Ar mokytojams reikia psichologinės pagalbos? „Tai faktas“, – sako straipsnio pašnekovė Giedrė ir priduria: į specialistus niekada nesikreipė. Kad pedagogai žaizdas išsilaižo patys, sutinka ir kita pašnekovė – mokyklos psichologė.
Būti nuolatinėje parengty
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos pirmininkas Andrius Navickas pažymi, kad mokytojų sunkumai nesibaigia ir po pandemijos. Jų nuolat mesteli naujos gyvenimo realijos. „Grįžus į kontaktinį mokymą pagrindinis iššūkis – hibridinės pamokos, kurių prašo, o kartais ir reikalauja tėveliai, administracija net ir nesant COVID-19. Taip pat nemenku iššūkiu tampa ukrainiečių mokymas. Kadangi nėra bendros mokymo sistemos, kiekviena mokykla daug ką interpretuoja savaip“, – teigia sąjungos vadovas.
Keliose Šakių rajono švietimo įstaigose dirbanti psichologė Jurgita Martinaitienė daro išvadą, kad tikriausiai bene didžiausią stresą mokytojams kelia būtinybė greitai prisitaikyti prie besikeičiančių reikalavimų. „Pavyzdžiui, pirmojo karantino metu teko perprasti nuotolinio darbo platformas, nes laukė darbas su vaikais. Tą pedagogai ir padarė, bet po kiek laiko pastebėjau somatinių skundų padaugėjimą: galvos, skrandžio skausmų…“ – pasakojo J.Martinaitienė.
Vienoje Kauno gimnazijų geografiją dėstanti Giedrė teigia, kad vadovybė jau įspėjo, kad visi turi būti bet kada pasiruošę hibridiniam mokymui. „Iš vakaro parašys, kad reikia, ir darai – niekas tavo nuomonės neklaus“, – konstatavo pašnekovė. Gniuždo ir papildomi darbai, reikalavimai nesuteikiant pagalbos, kaip juos įgyvendinti. „Tiesiog nuleidžiama iš viršaus ir turi vykdyti. Profsąjunga ne kartą padėjo pakovoti už savo teises, kai gaudavome nepriklausančias pagal pareigas užduotis, perteklinius reikalavimus“, – sakė Giedrė.
Jautiesi kaip klounas
Pedagogė teigė, kad hibridinis mokymas sunkus toli gražu ne dėl naudojimosi informacinėmis technologijomis. „Realiai, tu nuolat plėšaisi. Kamerą įsijungti, bet fiziškai esi klasėje ir dirbi su ten esančiais mokiniais. Aiškini kam nors klasės gale, o, žiūrėk, iš kompo jau rėkia: „Mokytoja, ateikit, padėkit“. Kai skiri laiką prisijungusiems nuotoliu, rankų miškas laukia klasėj“, – sako Giedrė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną momentą – nors kameros privalomos, šio reikalavimo paiso ne visi mokiniai. „Iš trisdešimties kameras įsijungia kokie du, kitų net reakcijos nematau. Tuomet jautiesi kaip klounas, pajacas. Arba kitas variantas – vedu pamoką, mergaitė sėdi virtuvėje, aplink sukasi mama, aš kalbu, ten irgi šurmuliuoja. Man beaiškinant taukšt, priešais ekraną, padeda sumuštinį, paragina valgyti… Tave visada stebi svetimi žmonės, seka kiekvieną tavo žodį… Man taip nebuvo, bet kolegos pasakojo apie tai, kaip tėveliai tiesiog įsirauna per vidurį pamokos, pradeda komentuoti, piktintis mokymo būdu, – pasakojo Giedrė ir pridūrė, kad mokytojos darbą myli. – Jis nuostabus. Bet todėl, kad gali gyvai bendrauti su vaikais, o ne sėdėti prie ekrano.“
Pandemija paliko ir daugiau įdomybių. Pedagogams kilnojasi antakiai matant, kaip per vidurį pamokos vaikai išsitraukia sumuštinius ir pradeda valgyti užgerdami arbata. Įpratę, kad per kaukes nieko nesimato, čiaudi, kosi, žiovauja atvira burna ir t.t.
Ukrainiečiai – sunkiau nei pandemija
Kas pedagogams sudėtingiau – pandemijos iššūkiai ar darbas su ukrainiečiais? Iš to, ką pastebėjo bendraudama kolektyvuose, psichologe dirbanti J.Martinaitienė renkasi pastarąjį variantą. „Pandemijos metu susimobilizuota ir pereita į naują nuotolinio ugdymo sistemą. Darbas su ukrainiečiais sekinantis tuo, kad iki galo niekas nėra aišku – nei kiek truks, nei ar viskas teisingai atliekama. Daugiausiai mokykloje buvo 24 ukrainiečių vaikai, kurių situacija jau savaime reikalauja jautrumo bei psichologinių įgūdžių. Jų mamos primygtinai prašo mokyti, skirti namų darbų. Tačiau reikia būti atviriems: pamokos išsiderina. Juk pirma reikia dalyką išdėstyti lietuviškai, paskui rusiškai. Šią kalbą ne visi pedagogai moka, tai irgi kelia stresą“, – komentavo J.Martinaitienė.
Jai visiškai pritaria ir pedagogė Giedrė. Nors pernai gimnazijoje ukrainiečiams buvo skirtos lietuvių kalbos pamokos, naudos nebuvo. „Visos jų žinios – „ačiū“, „prašom“, „viso gero“. Sėdi tie vaikai ir nieko nesupranta. Kol aiškinu rusų kalba, lyg ir nieko, pereinu į lietuvių – žiūri didelėmis akim. Žinoma, susodiname ukrainiečius su mokiniais, kurie supranta rusiškai, bet juk tie negali visą pamoką būti vertėjas – jiems taip pat reikia mokytis. Ugdymo procesas skaidosi į dvi dalis. Padirbi su 27 vaikais, tada duodi savarankiško darbo ir bėgi pas vieną ukrainietį. Išaiškini, tada vėl skubi pas anuos. Taip ir lakstai ratais… – pečiais gūžčiojo Giedrė. – Kai pasakiau ukrainiečiui, kad dabar mokysimės Lietuvos apskričių pavadinimus, jis atsakė, kad nežino didžiausių Ukrainos miestų, ką jau kalbėti, kad mokytųsi Lietuvos. Paaiškino: „Na, man čia bus didelis iššūkis.“ Gal per metus ir išmoks… Taip ir vaidini, kad mokai.“
Palūžo
Giedrė neslepia – pernai balandį palūžo. Tiesiog visko buvo per daug. „Vaikai nori vieno, valdžia kito, o tėvai trečio. Turi būti stebukladarys, kad visiems būtų gerai, – pripažino ji. – Kai priėjau ribą, skambinau draugei, kuri irgi mokytoja. Gal dvi valandas kalbėjomės. Ir verkiau, ir pasakojau, liejau neviltį, pyktį… Ji pasidalino, kad pas juos irgi viskas taip pat. Kalbėjom, kalbėjom ir kažkaip palengvėjo. Atsirado jėgų gyventi toliau.“
Kaip pastebi A.Navickas, pedagogams psichologinės konsultacijos mokyklose net ir nepriklauso, jos teikiamos tik mokiniams. Psichologė J.Martinaitienė konstatuoja faktą, kad ir tyrimų apie pedagogų savijautą po pandemijos praktiškai nėra. „Galima sakyti, kad pedagogų psichologinė savijauta tyrinėta tik apgraibomis, užtat apie mokinius tyrimų daugybė“, – konstatavo pašnekovė.
Ar mokyklos psichologai galėtų teikti pagalbą pedagogams? J.Martinaitienė teigė, kad šią temą liečia keletas svarbių niuansų. „Vienas tokių – pedagogai jaustųsi nesaugūs konsultacijos metu, nes mokyklos psichologas kartu yra ir kolega, su kuriuo mezgasi gyvenimiški, dalykiniai ryšiai, atsiranda šališkumas“, – pastebėjo J.Martinaitienė. Dėl minėtų priežasčių tokių konsultacijų liepia vengti ir psichologų etinis kodeksas.
Giedrė į mokyklos psichologę nesikreipė. „Aš į visokių psichologų, socialinių darbuotojų naudą mokykloje žiūriu kiek skeptiškai. O gal psichologė tiesiog ne mano charakterio žmogus? Ji paklausė: „Kaip tu jautiesi?“ Na, žinote, tiesiog juokas suima dėl tokio „rūpesčio“. Pagalvoju: išdėčiau tau, kaip jaučiuosi, kitą kartą nenorėtum eiti ir klausti“, – sakė ji.
Vis dėlto kai kurie mokytojai pagalbos kreipiasi. „Jei manęs paprašo pasikalbėti, vadinasi, kolega manimi pasitiki, jaučiasi blogai ir jam reikia pagalbos, – teigė J.Martinaitienė. – Kad teiraujasi dėl mokinių, kaip etiškai išspręsti tam tikras situacijas – ne naujiena, o veikiau kasdienio bendradarbiavimo dalis.“
Tačiau ji pažymi: dažniausiai pedagogai su psichologinėmis problemomis linkę tvarkytis patys. „Jie bendrauja, tariasi, mokytojų kambaryje visada šurmulys. Per karantiną skambindavosi. Manau, ta bendrystė labiausiai ir pagelbėjo išlaikyti psichologinį stabilumą“, – svarsto J.Martinaitienė.
Su tuo sutinka ir Giedrė. „Geriausias tavo psichologas – kolega, su kuriuo gerai sutari, kuris dirba su ta pačia klase. Jei atsiranda problema, eini ir kalbiesi su juo, nes susidurdamas su tuo pačiu gali pasidalinti sprendimais. Tai man didžiausia pagalba“, – sakė pašnekovė.
Lina Toločkienė
atsakingoji sekretorė
UAB „Lietuvos sveikata“
